"Tai buvo būdas pareikšti apie savo buvimą". Iš ciklo "Jubiliejinai pokalbiai"

Šį rudenį Lietuvos šokio-judesio terapijos asociacija švenčia 15 metų jubiliejų! Kalbiname asociacijos steigėjas apie asociacijos pradžią, virsmus ir ateities vizijas. Kviečiame skaityti pokalbį su Natalija Serova.

Jei LŠJTA būtų šokis ar judesys, koks jis buvo prieš 15 metų ir dabar?

Prieš 15 metų tai būtų gimimo ir/ar atsibudimo šokis. Rankos tiesiasi į šonus, krūtinė bando įkvėpti orą, kūnas matuoja, kiek vietos erdvėje jis gali sau leisti užimti. Judesyje matyti drąsa ir tuo pačiu atsargumas su kuklumu. Žmonės, pasiskirstę po erdvę, ją tyrinėja. Daug bandymų, netikėtų poskukių, ilgų pauzių. Judesys nėra užtikrintas: kartais jis per daug emocingas, kartais nestabilus, vedantis į kritimą. Tačiau jį persmelkia smalsumas, troškimas mokytis ir ieškoti naujų formų. Prieš 15 metų regiu, kaip šokome iš centro į periferiją.

Šiandien Asociacija galėtų šokti įsižeminimo ir tvirtumo šokį. Mes jau žinome savo svorį (tiesiogine ir perkeltine prasme), mokame paskirstyti pastangas. Dėl to judesiai atrodo laisvesni. Šią laisvę užtikrina vidinė atrama, kurią šiandien jau turime. Mes žinome, kad esame ir kas esame. Turime savo istoriją ir patirtį. Daug šokame ratu, kuriame žmonės atranda bendrą ritmą. Kažkas žengia žingsnį – ir kiti jį perima, plėtoja, transformuoja. Kartais šokis kuriamas iš kiekvieno dalyvio pasiūlyto judesio, o bendras ritmas padeda harmoningai sujungti visų unikalumą ir išskirtinumą. Šiame rate kiekvienas yra svarbus, o centras – ne žmogus, bet idėjos.

Prisimink save prieš 15 metų, besikuriant asociacijai. Apie ką tada svajojai?

2011 metai. Su ką tik iškeptų šokio-judesio terapijos specialistų būreliu susirinkome salėje. Nesinori atsiveikinti po kelis metus trukusių mokymų, tiesiog išsiskirstyti po savo gyveimus. Garsiai įvardijama mintis įkurti Lietuvos šokio-judesio terapijos asociaciją. Pradžioje ši idėja nuskambėjo kaip drąsi svajonė. Nelabai įsivaizdavome, kur ji galėtų mus nuvesti. Galėjome remtis kolegų iš kitų meno terapijos sričių patirtimi, tikėtis, kad gera pradžia – svarbiau, nei jos nebuvimas. Mes taip tikėjome, kad studijų metu atradome naują būdą suprasti žmogų, kad labai norėjome, jog apie tai sužinotų kuo daugiau žmonių Lietuvoje. Asociacija mūsų akyse turėjo tapti laivu, kuriuo plauktume skleisdami žinią, ir skėčiu, kuris padėtų išlaikyti brangų tarpusavio ryšį.

Atsimenu, kaip pagalvojau: ar gali būti, kad aš liudiju kažkokio tikrai didelio proceso pradžią? Kad mano akyse, man kukliai dalyvaujant, gimsta kažkas labai svarbaus? Kad, galbūt, mes tampame mokslo, psichoterapijos ir rūpinimosi psichikos sveikata kultūros istorijos kūrimo dalimi mūsų valstybėje?

Tai buvo drąsi svajonė. Asociacijos kūrimas buvo daugiau nei tiesiog organizacinis žingsnis ir noras gauti oficialų pripažinimą. Tai buvo būdas pareikšti apie savo buvimą. Pasakyti pasauliui, profesinėms bendruomenėms ir sau patiems: mes esame. Mes ne tik pasimokėme, gavome sertifikatus ir išsiskyrėme savo keliais. Mes ruošėmės dirbti. Mes norėjome vystyti šią kryptį, tyrinėti ją, dalytis žiniomis ir kurti lauką, kuriame šokio-judesio terapija gali tapti žinoma, suprantama ir paklausi.

Svajojome atsinešti naują, mūsų akimis, žmogaus supratimą, kuriame kūnas yra ne tik kevalas, slepiantis psichinį gyvenimą. Tikėjomės kalbėti apie kūną kaip apie žinojimo šaltinį. Kad judesys gali kalbėti tada, kai pritrūksta žodžių. Kad per kūno patirtis galima išgyventi jausmus, kuriuos kartais sunku įvardinti, pastebėti sau įprastus būdus, kaip bendrauju su pasauliu, atrasti savo resursus ir apribojimus. Kad galima pažinti save ne tik per apmąstymus ir pokalbius, bet ir per pojūčius, impulsus, ritmą, erdvę ir santykį su kitu žmogumi.

Man atrodo, kad tuo metu svajojome tiek apie naujos profesijos pripažinimą, tiek apie tai, kad šokio-judesio terapija užimtų jai priklausančią vietą tarp kitų terapinių paradigmų. Tačiau svarbiausia – puoselėjome viltį, kad žmonės turės dar vieną galimybę susitikti su savimi. Kad kūnas nustos būti tuo, ką reikia nuolat kontroliuoti, keisti arba versti atitikti lūkesčius, ir taps sąjungininku, kuris moka „pašnibždėti“ žinią, su kuriuo galime užmegzti dialogą, padedantį geriau suprati savo gyvenimą.

Šiandien, galvodama apie penkias (?) išleistas šokio-judesio terapijos magistrų laidas, ypatingai aiškiai suvokiu to mūsų pirmo žingsnio vertę. Visos ilgos kelionės prasideda nuo pirmojo žingsnio. Dažnai be skambių pareiškimų ar didingų planų. Kartais jos prasideda nuo kelių bendraminčių, kurie susibūria kartu ir nusprendžia: mes tai padarysime. Mes kalbėsime apie tai, mokysimės, ieškosime savo kalbos, kusime profesinę bendruomenę ir pamažu tiesime kelią ten, kur jo dar nėra.

Mūsų tikėjimas, smalsumas, drąsa ir noras būti kažko reikšmingo dalimi vedė ir palaikė mus. Ir šiandien, atsigręždama atgal, galiu sau pasakyti: galbūt taip ir prasideda istorija. Nuo svajonės, kuri gali atrodyti didelė jaunų specialistų grupelei. Nuo sprendimo eiti mažais žingsniais ir skleisti žinią: mes esame, dirbame ir toliau kuriame bei plėtojame tai, kuo tikime.

Ką 15-metė paauglė vardu LŠJTA norėtų išrėkti ar iššokti pasauliui?

Tokio amžiaus paprastai svarbiausią vietą užima savo tapatumo paieškos. Paaugliai ieško savo balso, nori būti išgirsti, pripažinti ir kartu išsaugoti savo autentiškumą. Taigi, tai galėtų būti tokia žinia:

„Sveikas, pasauli!

Atėjau priminti tau, kad žmogus – ne tik jo mintys, žodžiai, įsitikinimai ir istorijos, kurias jis pasakoja apie save. Žmogus – dar ir kūnas. Jo kvėpavimas, gestai, laikysena, įsitemptimas ir atsipalaidavimas, impulsai, ritmai, judėjimas ir pauzės.

Pasauli, nepamiršk, kad kūnas – ne tik objektas, kurį pamaitiname ir aprengiame. Kūnas dalyvauja mūsų gyvenime, turi atmintį, reaguoja, ieško kontakto ir ginasi. Jo nereikia taisyti. Su juo verta susipažinti artimiau, įsiklausyti, susidomėti. Tikiu, kad per judėjimą galima pažinti save, kitus ir pasaulį. Norėčiau, kad tu žinotum: tam, kad susitiktume, ne visada reikalingi teisingi žodžiai. Kartais užtenka judesio. Gesto. Galimybės atsidusti, pasiraižyti, priartėti ar sustoti arba leisti sau užimti vietą erdvėje.

Kaip terapija aš nežadu stebuklų. Nesakau, kad judėjimu gali pakeisti ir užpildyti viską. Bet aš žinau, kad žmogus turi nuostabią galią per judesį atrasti naujus santykių ir kūrybos būdus. Norėčiau padėti juos atrasti.

Aš noriu būti profesinio terapinio pasaulio ir mokslo dalimi. Noriu, kad mane tyrinėtų, plėtotų, kad mano kalba evoliucionuotų ir taptų vis tikslesnė, kad tapčiau suprantamesnė ir prieinamesnė.

Kartu noriu išlikti gyva, spontaniška, žingeidi ir šiek tiek nenuspėjama. Noriu neprarasti galimybės nustebti, kas gali nutikti, kai žmogus leidžia sau judėti iš širdies, nuoširdžios idėjos ar vidinio impulso.

Man 15 metų, ir tikiu, kad manęs laukia daug atradimų. Aš ieškau savo vietos, savo balso ir savo ribų. Noriu susitikinėti su skirtingais žmonėmis, kultūromis ir profesinėmis bendruomenėmis. Noriu mokytis ir dalytis tuo, ką jau žinau.

Pasauli, prisiminkime, kad judesys – tai ne tik, ką mes darome, bet ir vienas iš būdų būti, jausti, pažinti, bedrauti ir keistis.

Aš čia. Augu. Noriu judėti. Ir aš turiu, ką pasakyti.“

Kaip įsivaizduoji LŠJTA po 15 metų?

– Nebereikia aiškinti, kas yra šokio-judesio terapija. Ji turi savo profesinę lietuvių kalbą, pripažintą vietą psichinės sveikatos srityje, savo tradicijas, galbūt ir savo doktorantūros studijas.

– Šokio-judesio terapija bei LŠJTA tapo namais įvairioms profesionalų kartoms. Ji vienija tuos, kurie ją kūrė, plėtojo įvariais etapais, ir tuos, kurie atėjo vėliau. Jauni specialistai gali atrasti palaikymą, mentorystę ir galimybę augti. Patyrę terapeutai – erdvę keistis patirtimi, tyrinėti ir vystyti profesionalų dialogą.

– LŠJTA praplėtė savo proesinio rato ribas. Ji žinoma ne tik tarp šokio-judesio terapeutų iš ivarių šalių. Šokio-judesio terapeutus kviečia bendradarbiauti psichologai, psichoterapeutai, gydytojai, pedagogai, socialiniai pedagogai ir darbuotojai bei tyrėjai. LŠJTA balsas girdimas viešose diskusijose apie psichikos sveikatą, švietimą, kūniškumą, traumas, santykius ir gyvenimo kokybę.

– LŠJTA sėkmingai jungia mokslą ir kūrybą. Joje vyksta kokybiniai ir kiekybiniai tyrimai, plečiantys įrodymų bazę, laikomasi profesinių ir etinių standartų. Kartu ji nepraranda savo autentiškumo: žaismingumo, improvizacijos, jautrumo kūnui ir pagarbos tam, kad kiekvieno žmogaus judėjimo būdas yra unikalus.

– Platūs tarptautiniai ryšiai. LŠJTA dalyvauja tarptautiniuose tyrimuose, kuria įvairius projektus, dalinasi patirtimi su kitų šalių šokio-judesio terapeutais ir nepamiršta mokytis pati. Mes ir kviečiame kitus į savo šokį, ir prisijungiame prie kitų profesinių bendruomenių šokių.

O jeigu tai būtų judesys, jį labiausiai apibūdintų laisvas erdvės valdymas: stabilumas nevaržo, bet palaiko judesių plačią amplitudę ir lankstumą. LŠJTA drąsiai eina į kontaktą, ima ir atlaiko pauzes. Iš kurių vėl į judesį išveda impulsas – mūsų gebėjimas ir galia pradėti kažką naujo.