Šokis kaip tiltas: Lakštingalos namuose – kūrybinės edukacijos, keičiančios požiūrį į negalią

2025 m. pavasarį Lakštingalos namuose Vilniuje vykusiame projekte „Šokyje sutinku kitą“ šokis tapo priemone kurti ryšį, bendrystę ir atrasti judėjimo džiaugsmą net ten, kur kūnas ribotas. Lietuvos šokio-judesio terapijos asociacijos (LŠJTA) organizuojamas ir Vilniaus miesto savivaldybės finansuojamas projektas siekia atverti kultūrinio gyvenimo duris tiems, kurie dažnai paliekami už jų ribų – negalią turintiems vaikams ir suaugusiesiems.

Pavasarį įvykusios septynios šokio ir judesio edukacijos subūrė 15 dalyvių, kurių dauguma – ilgalaikę socialinę globą gaunantys asmenys. Užsiėmimus vedė šokio-judesio terapeutės Aistė Kriukelytė ir Jekaterina Lisovskaja, drauge sukūrusios saugią, kūrybišką erdvę, kurioje svarbiausia – ne teisingas žingsnis, o autentiškas buvimas. „Stebėjau dalyvius: kaip jiems pavyksta daryti tai, ką kviečiame juos daryti, kas jiems patinka, į kurias veiklas įsitraukia, o kurias ne. Kai kviesdavome užsiėmimų dalyvius parodyti kažką patiems, stengėmės palaikyti pačius įvairiausius judesius – neskirstyti į gražius ir negražius, priimtinus ir nepriimtinus (nebent jie būtų pavojingi pačiam vaikui ar aplinkiniams)“, - dalinasi Aistė.

Šokio-judesio terapija, kaip pripažinta metodika, padeda lavinti motoriką, stiprinti emocinį atsparumą, ugdyti bendravimo įgūdžius ir netgi skatinti neuroplastiškumą. Tačiau šios edukacijos Lakštingalos namuose parodė ir dar kai ką – kad net ir riboto judumo vaikai gali tapti šokio iniciatoriais. Viena iš paauglių, judanti savarankiškai, pati ėmėsi stumti vežimėlyje sėdintį draugą – paprastas veiksmas tapo šokio kvietimu.

Projekte siekta ne kiekybės, o kokybės: mažos grupės, tęstinis ciklas, tas pats edukatorių duetas. Toks modelis pasiteisino – pirmųjų užsiėmimų nedrąsa virto laukimu, iniciatyva ir drąsa judėti. Kaip pastebi Aistė, pokyčiai buvo mažyčiai, bet reikšmingi – tiek fiziškai, tiek emociškai. „Gera buvo matyti, kad vaikai, nepaisant sunkios negalios, taip pat gali išmokti dalykų (pvz., išmoko eiti atbulomis), laukti šių užsiėmimų ir mėgautis jais, rodyti iniciatyvą. Vieno didelio, ypatingo laimėjimo nepamenu, bet buvo daugybė mažų. Nušvitęs veidas „išsiritus iš kokono ir tapus drugeliu“, išlaisvėjęs kūnas, kuris paskutinį užsiėmimą judėjo žymiai drąsiau ir įvairiau nei pirmąjį ir pan. Kiekvieną jų išgyveni kaip didelį laimėjimą“, – sako edukatorė.

Projektas „Šokyje sutinku kitą“ Lakštingalos namuose nesibaigia – rudenį suplanuotas antrasis edukacijų ciklas. Dar septyni susitikimai su šokiu, savęs pažinimu ir galimybe patirti kultūrą be barjerų.