Ramunė ir Solveiga apie patirtį Senjorų avilyje: "Niekada nenuvertink senjorų energijos"

Ramune, Solveiga kokie buvo jūsų pirmieji susitikimai su senjorais projekte ,,Gaudyti akimirkas“? Kokie jausmai, įspūdžiai, klausimai kilo tada?

Ramunė: Nors prisijungiau nuo antrojo susitikimo, man tai buvo pirmas kartas su šia grupe. Atėjau su atvirumu – klausiau, stebėjau, jutau. Solveigos pasidalinimas apie grupės įvairovę – nuo labai aktyvių iki atsargiai judančių, nuo uždaresnių iki ieškančių artumo – leido man suvokti, kad pagrindinė kryptis turėtų būti paprasta: tiesiog šokti. Nes šokis visa sujungia ir integruoja. Buvo svarbu - atverti galimybę judėti taip, kaip kiekviena gali ir nori. Ir tuo pačiu „užduoti” nuotaiką, įkvėpti šokiui su kruopščiai parinkta muzika, kuri artima senjorėms.

Taip pat buvo svarbu priminti tiesiog „šokio galią” – įsikvėpti judesiui su muzika, kuri suteikia geras emocijas, transformuoja būsenas; ir tik po to judėti link šokio-judesio terapijos, kaip metodo.

Solveiga: Pirmasis susitikimas buvo malonus. Mačiau kaip rinkosi mielos damos, rūpestingai pasiruošusios susitikimui, nešinos tapkutėmis ar sportiniais bateliais, o kartu dailiai sušukuotais plaukais, pasipuošusios auskarėliais ar elegantišku papuošalu, tačiau mačiau ir jų akis, tokias šiltas, ir jų gražius veidus, papuoštus nežymiomis raukšlelėmis... Manyje tvyrojo toks pagarbus jaudulys ir noras jas visas apkabinti, pasirūpinti ir padėti joms pagauti akimirkas... Tas akimirkas, kurios kalbėtų apie jas pačias, tokias brandžiai gražias, išmintingas, o kartu ir jautrias, pasiruošusias išmėginti nepažįstamą šokio-judesio terapijos pasaulį.

Kokią nauda šokio-judesio terapija turėjo ją lankiusiems senjorams?

Ramunė: Paskutiniame susitikime paklausėme moterų, ką joms reiškė ši patirtis. Atsakymai buvo nuoširdūs, gilūs:

– „Šokis padeda būti čia ir dabar.“

– „Jis išlaisvina jausmus, pakelia nuotaiką.“

– „Per judesį jaučiu daugiau laisvės.“

Mane labiausiai palietė tai, kaip grupė suartėjo. Užsiėmimai virto erdve draugystei – po jų moterys kartu eidavo kavos, dalijosi kasdienybės džiaugsmais. Akivaizdu, kad terapijos poveikis peržengė salės ribas – tai buvo emocinis ir socialinis įgalinimas, paskatinęs tęsti ryšį ir gyvenimą su daugiau spalvų.

Solveiga: Moterys įvardino įvariausius aspektus. Vienos minėjo, jog jaučiasi „gera nuotaika ir laisvė“; „atsipalaidavimas ir bendravimas‘; „ramybė“, „judėjimas“; „Skausmą nuima mūsų bendravimas“; „...mes susirinkome ieškodamos kas ramybės , kas atsipalaidavimo ir judesiu išsakėme daug..“

„Kiekvienas užsiėmimas jūsų dėka vis kitoks, kiekviena diena kaip siurprizas, vis veikiam kitaip - jokios monotonijos, o būtent kūryba ir laisvė“...

„Davė psichologinio suvaržymo išlaisvinimą ir apjungimą prie mano pačios judesių..judesiai buvo daug stipresni nei mano psichologija“;

„Išmokau būti savim čia ir dabar“.

Kaip šokio-judesio terapija gali padėti senjorams jaustis gyvybingesniems, labiau matomiems, reikšmingiems?

Ramunė: Šokio-judesio terapija išjudina ne tik kūną, bet ir atveria bendravimui, atviresniam dalijimuisi. Pastebėjau, kaip moterys pradėjo drąsiau reikštis, kalbėtis, kvietė viena kitą šokti susikabinus poroje, dalijosi savo istorijomis. Kiekviena norėjo būti matoma – ir buvo. Būti išgirstai ir pastebėtai – tai būti reikšmingai.

Ne kartą girdėjau, kaip moterys sakė: „mano draugė taip norėjo šokti”. Tai buvo ištarta lyg su pasididžiavimu, o „mano draugė” skambėjo ypatingai skaniai.

Solveiga: Visų pirma, šokio-judesio terapija yra moksliškai pagrįsta darbui su senjorais, atliepiant jų psichikos, fizinę, kognityvinę, socialinę, dvasinę sveikatą, o tai užtikrina gyvybingumą visais šiais aspektais. Antra, svarbu sudaryti saugią bei palaikančią terpę, kur: gerbiama kiekvieno galimybė įsitraukti ar atsitraukti, atsižvelgiant į savo sveikatą ar galimybę; ir sudaroma platforma neverbaliai raiškai, remiantis tuo, jog kiekvieno raiška yra unikali, priimtina bei nevertinama; bei atliepiamos aktualios (senjorėms) temos; o kartu sudaroma galimybė būti individualiai išgirstoms, o visa tai leidžia kiekvienai pasijusti pamatytoms ir reikšmingoms.

Galbūt terapijos metu buvę momentų, kai šokis iškėlė prisiminimus, istorijas?

Ramunė: Taip, buvo momentų, kai moterys panirdavo į prisiminimus. Dažnai pasakodavo, kaip kadaise šoko su savo vyrais, dabar – viena su kita. Būdavo ir juoko, ir švelnaus liūdesio. Pasidalijimuose girdėjosi ilgesys. Kai kurios susigraudindavo. Moterys prašė groti jų jaunystės dainas, ypač itališką muziką. Kai kurios norėjo „pasišokti kaip tada“. Daugiausia pasidalinimų vykdavo porose ar mažose grupelėse – ten, kur jos jausdavosi saugiausiai.

Kokia viena iš pamokų, kurią išmokai iš darbo su senjorais, būtų prasminga visiems?

Ramunė: Galvojant apie šią patirtį, ryškiausiai iškyla vienas suvokimas: niekada nenuvertink senjorų energijos. Kartais jų gyvybingumas pranoksta jaunų žmonių. Energingiausia moteris mūsų grupėje buvo 87-erių – ji net pertraukų metu negalėdavo nustygti vietoje. Tai – „pavydėtinos” energijos pavyzdys, kuris įkvepia ir kitas moteris, ir mus, kaip vedančiąsias.

Kokį vaidmenį terapijoje atliko muzika, tyluma, aplinka?

Ramunė: Muzika šokio judesio terapijoje buvo daugiau nei fonas – ji tapo vedle ir emociniu tiltu. Rinkome tokią muziką, kuri būtų artima dalyvėms, pažįstama jų laikmečiui, kviečianti šokti savaime, net be pratimų struktūros. Moterų pageidavimai – ypač itališka muzika – padėjo dar geriau suprasti, kas jas paliečia. Muzika skatino prisiminimus, o kartu – ir resursines būsenas.

Ypatingai moterims patiko lietuviška, jų laikų muzika, žinomi lietuviškos estrados hitai, skatino moteris ne tik šokti, bet ir dainuoti, šokant.

Aplinka taip pat atliko svarbų vaidmenį. Užsiėmimai vyko šokių salėje su veidrodžiais – tai suteikė galimybę dalyvėms pažvelgti į save ne tik iš išorės, bet ir vidumi. Veidrodžiai kvietė į kontaktą su saviverte, su tuo, kaip jos mato save šiandien. Vienoms tai buvo džiugu, kitoms – jautru, bet tai neabejotinai buvo prasminga patirtis.

Užsiėmimams turėjome gana erdvią salę, kas leido moterims laisvai judėti; o salėje buvę minkšti įvairaus dydžio kamuoliukai buvo puikiai pritaikyti improvizaciniams žaidimams – jie padėjo lengviau pereiti nuo žodžių prie judesio, lavinti atmintį, prisimenant viena kitos vardus, užmegzti kontaktą, koncentruoti dėmesį ir derinti judesius su ketinimu.

Tyla – tai erdvė, kurioje gimsta vidinis judesys. Ir būtent čia kartais kildavo iššūkių: kai kurios moterys jautė poreikį kalbėtis, užpildyti tylą balsais – tiek iš įpročio, tiek iš nepatogumo. Mūsų, vedančiųjų, užduotis buvo švelniai grąžinti į kūno kalbą. Padėti išgirsti, kad ir be žodžių kūnas gali pasakyti labai daug.

Solveiga: Visi šie aspektai vaidino svarbų vaidmenį, kuriant terapinę erdvę. Pavyzdžiui, kaskart buvo svarbu pasirūpinti ir kėdėmis, žinant jog senjorėms reikalingos atokvėpio minutėlės.

O muzikos stilių rinkosi pačios senjorės, o jos pageidavo italų pop muzikos kūrinių. Taip pat tiko ir kita instrumentinė ir lietuvių estrados dainos, kuri nuvesdavo į jaunystės prisiminimus ir dar labiau įtraukdavo judėjimui drauge.

Ar buvo atvejų, kai grupė pati pasiūlė judesio temą ar ritualą?

Ramunė: Taip, mūsų užsiėmimuose susiformavo ritualinis šokis – bendras įėjimo ir išėjimo iš praktikos ženklas. Jis tapo neatsiejama susitikimų dalimi. Šis „įšokimas“ į pradžią ir „iššokimas“ pabaigoje ne tik struktūravo laiką, bet ir kūrė saugumo, bendrystės jausmą.

Vieną kartą, kai pasidalijimui skyrėme daugiau laiko, baigiantis susitikimui liko vos kelios minutės. Tačiau moterys pačios priminė apie ritualą – jos nenorėjo jo praleisti, net jei tai reiškė, kad reikės truputį pavėluoti ar paspausti laiką. Tai aiškiai parodė, koks svarbus joms tapo šis simbolinis veiksmas – jis įprasmindavo jų buvimą kartu, užbaigdavo procesą ir leidsdavo išeiti su pojūčiu, kad savo paskutiniu šokiu mes atsisveikinam.

Solveiga: Taip. Visai netikėtai dvasingumo tema iškilo jau besirengiant moterms užsiėmimui ir įtraukė visas dalyves, tad mums „nebeliko” nieko kito, tik įsiklausyti į grupės foną ir pasiduoti tėkmei.

Kaip į grupę įvedėte žaidimą, improvizaciją, fantaziją – kaip tai pasiteisina?

Ramunė: Žaidimai ir improvizacija – tai tiltai, kuriais senjorės gali saugiai pereiti iš kasdienybės į kūrybinę erdvę. Pastebėjome, kad moterys labai mėgsta mini žaidimus – jos noriai žaidė su kamuoliukais, užmegzdamos kontaktą, šoko su skarelėmis, traukė ir interpretavo metaforines korteles.

Su improvizacijomis kiek subtiliau. Todėl naudodavome struktūruotus pratimus, kuriuose palikdavome erdvės saviraiškai: kiekviena galėjo pasirinkti, kiek nori improvizuoti. Vienoms reikėjo tikslių instrukcijų, kitoms – kaip tik daugiau laisvės. Buvo dalyvių, kurios net ir esant aiškiam užduoties rėmui, vis tiek rinkdavosi judėti po visą erdvę, sekdamos savo vidiniu impulsu. Ir tai buvo visiškai natūralu – jų kūno išraiška tapo improvizacija savaime.

Fantaziją aktyvinome per metaforas. Kiekviename užsiėmime siūlydavome įsijausti į tam tikrą vaizdinį – „kokios spalvos nuotaika”, „kokio oro būsena”, „ką simbolizuoja šokis su skara”, „jeigu aš būčiau medis”… Naudodavome priemones – skaras, dideles audinio juostas, kamuoliukus, metaforines koreteles. Viena moteris šoko su skara tarsi su savo geriausia drauge, kita – tarsi su mylimuoju, trečia, lyg su vėju…Pastebėjome, jog labiausiai žadina fantaziją muzika ir papildomos priemonės.

Ar gali prisiminti, kaip keitėsi grupės atmosfera nuo pirmo iki paskutinio susitikimo?

Ramunė: Pradžioje tai buvo atskirų moterų susitikimas – kiekviena atėjo su savo patirtimi, ryškiu charakteriu, individualiu elgesio modeliu. Tarp jų dar nebuvo bendros kalbos, vyko stebėjimas, tyrinėjimas. Tačiau laikui bėgant šios moterys virto jaukiu, šiltu, viena kitą priimančiu ratu. Atmosfera ėmė motyvuoti sugrįžti.

Pastebėjome, kaip jos vis labiau pasitempdavo – šventiškai apsirengdavo, pasigražindavo. Atėjo noras būti gražioms, viena kitai sakyti komplimentus. Šis socialinis suartėjimas vyko gana greitai. Ir tuo pačiu natūraliai.

Virsmą labiausiai jautėme ritualinio šokio metu. Jei pirmuose užsiėmimuose tai buvo tarsi atskiri judesiai – skirtingi tempai, skirtingi ritmai, – tai vėliau viskas susijungė. Moterys pradėjo šokti vienu ritmu, tyliai, susikaupusios, atsinešdamos visą savo savaitės patirtį, susitikdamos su savimi ir su kitomis. Tas šokis tapo jų bendrumo ženklu – nebyliu, bet labai stipriu.

Paskutiniuose susitikimuose moterys nenorėjo, kad viskas baigtųsi. Jos teiravosi apie tęsinį, išreiškė norą šokti ir būti toliau. Atsisveikinant dovanojo gėles, apkabinimus – ir tai nebuvo tik simboliniai gestai. Tai buvo tikros emocijos, tikra padėka, tikras ryšys.

Iš atsitiktinai susirinkusių dalyvių tapome jaukia ir palaikančia grupe.

Solveiga: Atsakysiu vienos dalyvės žodžiais: „pradžioje susirinkusios skundėsi sveikata ir bloga nuotaika, tačiau kuo tolyn, nei viena nei apie blogą sveikatą, nei apie blogą nuotaiką nebekalbėjo. Man atrodė, jog visos buvo laimingos“.

Moterys apsijungė į grupę, kurioje jautėsi jaukiai, galėjo drąsiai reflektuoti dalintis, juokauti. Jos laukdavo viena kitos!

Ramunę ir Solveigą kalbino Agnė Petkutė-Budrienė

Projektą finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė