"Pasidariau sau išvadą: nemiegoti ten, kur šokame". Iš ciklo "Jubiliejinai pokalbiai"

Šį rudenį Lietuvos šokio-judesio terapijos asociacija švenčia 15 metų jubiliejų! Kalbiname asociacijos steigėjas apie asociacijos pradžią, virsmus ir ateities vizijas. Kviečiame skaityti pokalbį su Solveiga Zvicevičiene.

Jei LŠJTA būtų šokis ar judesys, koks jis buvo prieš 15 metų ir koks dabar?

Prieš 15 metų buvo nedrąsus "Solo" šokis, su daug nežinojimo ir smalsumo. Po 15 metų - grupės šokis "Ratas", kuriame vyrauja daug judesio, džiugesio, klegesio, augimo.

Prisimink save prieš 15 metų, besikuriant asociacijai. Apie ką tada svajojai?

Prieš 15 metų aš jau svajojau apie profesiją, įteisinimą, nes tuo metu jau buvau komandoje (nuo 2005 m.) su muzikos bei dailės terapeutais, kur siekėme, kad menų terapija būtų pripažinta Lietuvoje. Pradžioje buvau drauge su atstovais iš muzikos terapijos, vėliau supratome, jog koja kojon turi žengti visos menų terapijos šakos: muzika, dailė, šokis, drama. Tad, paskatinta Vilmantės, pradėjau įvairiuose susitikimuose garsiai svajoti ir simboliškai atstovauti šokio-judesio terapijos kryptį.

Ar turi kokį juokingą ar mielą prisiminimą, susijusį su LŠJTA, kuriuo norėtum pasidalinti?

"Tarp toli ir arti" - pradžioje pamačiusi susirinkusiuosius į mokymus, greit nuskenavusi, norėjau sprukti. Įsivertinau, jog aš nepanaši į šokėją, o be to visi atrodė tokie išmintingi, tokie patyrę, tokie ypatingi. Galvojau, kad čia ne man. Pabėgimo planą sugriovė Ramunė. Esu dėkinga jai, nes dabar žinau, jog tai mano ir man.

"Tarp baisaus ir juokingo" - antrais metais mokantis pas Giršoną, susipažinome su Buto šokiu. Tai buvo ypatinga patirtis. Tačiau ryte mus pasiekė žinia apie dar ypatingesnę patirtį, kurią papasakojo mums viena kolegė, likusi miegoti tose patalpose, kuriose šokome. Ji pasidalino, jog viduryje nakties kažkas sujudėjo, kažkas vėliau subarškėjo ir nei iš šio nei iš to - suskambo gongas! Pamenu mūsų akis ir veidus. Pamaniau, priskvietėm svečių... Pasidariau sau išvadą: nemiegoti ten, kur šokame :)

"Tarp pabaigos ir pradžios arba tarp mielo ir jautraus" - iki šiol prisimenu tą ypatingą vaizdą Alicijos studijoje. Tai buvo kažko pabaiga ir kažko pradžia. Pabaiga - dviejų metų mokymų ir pradžia, kurioje susėdę ratu formavome pagrindus asociacijai. Tiek šurmulio ir entuziazmo ir kažko nepaprasto... Ir net jautraus, paslaptingo...

"Paskutinės nakties šokis arba spėsiu/nespėsiu" - tai man pats atsakingiausias šokis. T.y. kad asociacija gyvuotų ir augtų - reikėjo naujų narių, naujų galimybių dirbti, turėti profesiją. Reikėjo studijų! Ties tuo klausimu pradžioje judėjome dviese su Agniete, vėliau su Jurgita, dar vėliau su Raimonda, kur abi nuveikėme nemažai darbų, kad galėtume startuoti su universitetine programa. Tačiau ištiko gyvenimas, t.y. netikėta Raimondos dukrytės liga ir net ligoninė. Antra, programos prireikė kitos dienos 8 val., o dar geriau jei vakare atsiųsčiau. Liko tik viena naktis ir nemažai darbų ir net neparengtų aprašų. Pamenu tą jaudulį, susimaišiusį su sunkumu, ir didelį atsakomybės jausmą su kabančiu damoklo kardu, kur išgraviruota: "spėsi - nespėsi". Kitaip buvo aišku - negalime tais metais startuoti, nebepriims programos. Ačiū Dievui, mes programą turime ir turime naujų parengtų specialistų ir naujų asociacijos narių.

Ką 15-metė paauglė vardu LŠJTA norėtų išrėkti ar iššokti pasauliui?

Mums pavyko!!! Mes esame!!! Mes galime!!! Atidarykit mums daugiau durų!!!

Kaip įsivaizduoji LŠJTA po 15 metų?

Daug brandesnę, daug didesnę ir "apsivaikavusią", t.y. užauginusią naują kartą ir naują pamainą. Labai svajoju, jog būtų tęstinumas visose srityse. O man bus 70...Tikiu, jog būsiu, jog judėsiu, jog šoksiu...