"Pasauli, pasislink – man reikia vietos šokti!" Iš ciklo "Jubiliejiniai pokalbiai"

Šį rudenį Lietuvos šokio-judesio terapijos asociacija švenčia 15 metų jubiliejų! Kalbiname asociacijos steigėjas apie asociacijos pradžią, virsmus ir ateities vizijas. Kviečiame skaityti pokalbį su Vigita Rakauskiene.

Jei LŠJTA būtų šokis ar judesys, koks jis buvo prieš 15 metų ir koks dabar?

Prieš penkiolika metų tai buvo nedrąsus žingsnis, atsargus slydimas, mažas šuoliukas į priekį. Tarsi kūnas pirmiausia mėgintų pajusti pagrindą po kojomis, atrasti savo pusiausvyrą ir pasitikrinti: ar galiu? Ar mane priims? Tačiau tame judesyje jau buvo smalsumo, gyvybės ir stipraus noro pradėti.

Šiandien matau platų, ekspresyvų, savo svorį ir atramą turintį judesį. Jame daugiau pasitikėjimo, gylio, laisvės ir tėkmės. Tai šokis, kuriame galime išsiskleisti, išlaikydami ryšį su savimi ir vienas su kitu. Jaučiame savo vietą ir drąsiau užimame erdvę.

Tuomet mokėmės žengti. Šiandien vis drąsiau leidžiame skleistis terapiniam šokiui.

Ar turi kokį juokingą ar mielą prisiminimą, susijusį su LŠJTA, kuriuo norėtum pasidalinti?

Vienas iš brangių prisiminimų susijęs su projektine veikla, kai vedžiau šokio-judesio terapijos užsiėmimus paauglėms iš socializacijos centro. Pradžioje buvo daug pasipriešinimo, nepasitikėjimo ir tiesiai išsakyto: „Čia nesąmonė.“ Tačiau vieno užsiėmimo metu pritaikyta technika, regis, palietė kažką joms labai svarbaus. Atsirado erdvės jausmams ir susitikimui. Tai tapo stipriu ir labai jaudinančiu mano vestu užsiėmimu, kuris iki šiol išliko atmintyje.

Man ši patirtis primena, kiek daug gali atsiverti, kai pavyksta atrasti žmogui artimą būdą būti išgirstam. Kartais kelias į ryšį prasideda nuo labai mažo judesio.

Prisimink save prieš 15 metų, besikuriant asociacijai. Apie ką tada svajojai?

Svajojau, kad šią tuomet mums dar naują terapijos kryptį galėsiu taikyti plačiai – kad ji pasieks skirtingo amžiaus, skirtingų patirčių žmones ir atras savo vietą ten, kur jos reikia.

Man, kaip psichologei, šokio-judesio terapija atrodė nepaprastai turtingas profesinio darbo papildymas. Ji atvėrė daugiau galimybių suprasti žmogų: išgirsti jo žodžius, pastebėti kūno pasakojimą, atliepti tai, kam dar sunku suteikti įžodinimą.

Svajojau apie erdvę, kurioje žmogus galėtų ateiti su visa savo patirtimi – jausmais, kūnu, tyla, nedrąsa ir gyvybingumu. Ir apie galimybę padėti jam atrasti savyje daugiau atramos, laisvės bei pasitikėjimo.

Ką 15-metė paauglė vardu LŠJTA norėtų išrėkti ar iššokti pasauliui?

„Pasauli, pasislink – man reikia vietos šokti! Turiu tiek energijos, spalvų, klausimų ir sumanymų, kad kartais pati vos savyje telpu! Noriu tyrinėti, bandyti, klysti, atrasti ir būti išgirsta. Įsivaizduoju ją nutrūktgalvišką, smalsią, jautrią, kartais nekantrią ir labai gyvą. Tokią, kuri gali garsiai tryptelėti koja, o po akimirkos sustoti prie kito žmogaus ir jautriai pajusti, kaip jam sekasi. Ji iššoktų savo teisę augti, ieškoti ir būti savimi. O tada ištiestų ranką pasauliui: „Ateik. Tau irgi yra vietos šiame šokyje.“

Kaip įsivaizduoji LŠJTA po 15 metų?

Matau Lietuvos šokio-judesio terapijos ASOCIJACIJĄ išdidžiai stovinčią ant tvirto pagrindo – pakelta galva, atvira širdimi ir laisvu, brandžiu judesiu. Žinančią savo vertę, turinčią aiškų balsą ir drąsiai dalyvaujančią profesiniame bei visuomenės gyvenime.

Norėčiau, kad ji būtų stipri bendruomenė, kurioje patirtis perduodama dosniai, o naujos idėjos sutinkamos smalsiai. Įsivaizduoju ją išaugusią, vertinamą, tačiau išsaugojusią gebėjimą nustebinti, žaisti ir nuoširdžiai susitikti su žmogumi. Norėčiau, kad brandžiame jos šokyje vis dar gyventų pirmojo šuoliuko džiaugsmas.

Na ir kaip aš be sentencijų, ane...?

Kas svarbiau, – paklausė Didžioji Panda, – kelionė ar tikslas?
Bendrakeleiviai, – atsakė Mažasis Drakonas.

James Norbury „Didžioji Panda ir Mažasis Drakonas“

Galvodama apie LŠJTA penkiolikos metų kelią, jaučiu, kiek daug šioje mintyje telpa.. BENDRAKELEIVIAI.. Pradžioje buvo svajonė, smalsumas ir nedrąsus žingsnis. Buvo noras atrasti, patikėti ir išdrįsti. Šiandien mūsų judesyje matau daugiau pločio, svorio ir tėkmės. Aš tikiu, kad dalis šios atramos užaugo iš bendrystės – iš galimybės dalytis patirtimi, mokytis vieniems iš kitų ir žinoti, kad savo ieškojimuose esi ne vienas.

Todėl, žvelgdama į ateitį, linkiu mums išlaikyti smalsumą ir jautrumą vienas kitam. Turėti drąsos judėti plačiai, o prireikus – sulėtėti ir išgirsti šalia esantį. Priimti naujus žmones su jų savitu ritmu ir nepamiršti tų, su kuriais žengėme pirmuosius žingsnius.

Po dar penkiolikos metų norėčiau išdidžiai pasakyti: kiek daug nuėjome, kiek daug sukūrėme ir kaip gera, kad šiame kelyje turėjome vienas kitą.