R. Birietė dalinasi mintimis kovos su smurtu prieš moteris dieną: "Ryšys padeda įvykti pokyčiams ir gyti"

Ar mūsų visuomenėje galioja stereotipinis požiūris į smurtą prieš moteris bei patį smurtautoją?

Dirbdama terapinį darbą pastebiu nemažai stereotipinių požiūrių į smurtą apskritai bei nuomonių įvairovę. Žmonės drąsiau reiškia savo nuomonę, požiūrį ir manau tai sveikintina, tačiau dar girdžiu, jog nemaža dalis bendrauja „šakalų“ kalba. Šis terminas yra nesmurtinės komunikacijos metodo kūrėjo Maršalo Rozenbergo. Tai kalba, kuri neigia pasirinkimus, neigia atsakomybę už savo veiksmus, kai kas nors paklausia kodėl taip padarei, atsakai, kad privalėjai, nes kalta aplinka, kurioje augai, šeima, politikai ir pan. Mąstoma sąvokomis, kas geras/blogas, teisus/neteisus, normalus/nenormalus, laimėtojas/pralaimėtojas ir t.t. Labai pamažu pereidinėjame prie „žirafų“ kalbos – širdies kalbos, kur mokomės būti sąmoningi savo pasirinkimuose, kai visų poreikiai atliepti, dalijamės noriai, iš širdies, o ne prievartos. Kai niekada nedarome to, ko patys nepasirenkame daryti. Sukuriame kokybišką ryšį, kur visų poreikiai gali būti patenkinti. Norėčiau, kad visuomenė galėtų sparčiau edukuotis suvokdama smurto temą, todėl labai palaikau visas socialines ir kitas smurto mažinimo iniciatyvas.

Yra žinomas terminas – Mušamos moters sindromas (MMS) (angl. Battered woman syndrome). Jis pirmą kartą panaudotas L. Walker 1977m. Šio sindromo konstruktas apima ženklų ir simptomų visumą, tam tikrą elgesio modelį, kuris būdingas moterims, patyrusioms fizinį, seksualinį ar psichologinį savo sutuoktinio ar partnerio smurtą. Kaip ši ženklų ir simptomų visuma atsispindi moters kūne? Ir kaip moteris mato savo kūno vaizdą?

Dažniausiai ji mato save neadekvačiai. Nevertina savo grožio, pastangų, gebėjimų, talentų. Jos kūnas yra nuolatiniame budėjimo režime ir pasirengęs „kovok, bėk, sustink“ streso reakcijoms. Rankose, pečių juostoje, žandikaulyje didelė įtampa, kvėpavimas paviršutiniškas, diafragma užspausta, kūno korpusas palinkęs į vidų, lyg atsitraukiant; visame kūne daug rigišiškumo, kietumo. Šių ir įvairių kitų ženklų ir simptomų pasekoje, smurtą patyrusias moteris kamuoja įvairūs skausmai, negalavimai, ligos. Jų nervų sistemos simpatinė dalis yra pervargusi, o parasimpatinė – atsakinga už poilsį, atsipalaidavimą – daug rečiau įsijungia, dėl to gali jausti nuolatinį nerimą, dirglumą. Taip pat pastebiu, kad neretai šios moterys giliai viduje nešiojasi gėdos jausmą, kad yra netinkamos, defektuotos, „blogos“. Ši emocija, kaip būsena, skatina užsisklęsti, slėptis, neišreikšti savęs, nuneigti savo poreikius, norus, svajones, sunkiau atpažinti savo jausmus, pastebėti įsitikinimus, kuriais vadovaujasi.

Mokslinėje literatūroje MMS yra suprantamas kaip Potrauminio streso sindromo (PTSS) rūšis. Moterys bijo apie tai kalbėti, nes jaučia baimę dėl smurtautojo grasinimų, baimę, kad bus palikta, susitaiko su aukos vaidmeniu ir kt. Kas paskatina moteris ateiti į ŠJT užsiėmimus?

Įdomu, kad visos smurtą patyrusios moterys, su kuriomis dirbu, atėjo dėl kitų šeimos narių ir tik pabendravusios, susipažinusios ir kai jas pakviečiau asmeniškai, pradėjo lankytis pačios. Su kai kuriomis moterimis dirbau, kai jos gydėsi priklausomybę nuo alkoholio. Teoriškai mąstant, šioms moterims tiesiogiai kreiptis pagalbos yra labai sunku, todėl, kartais palankiai susiklosčius gyvenimiškoms aplinkybėms pagalbos jos sulaukia. Ir čia labai svarbus veiksnys tampa jų akiratyje atsirandantys sąmoningi žmonės, kurie skleidžia žinią, kad galima ir būtina kreiptis išorinės pagalbos, ir kad ta pagalba padeda, veikia ir suteikia vilties, kad kankinanti situacija gali pasikeisti iš esmės.

Išmoktas bejėgiškumas yra vienas iš Mušamos moters sindromo būdingų bruožų. Moteriai patikėjus, kad ji negali kontroliuoti to, kas vyksta jos gyvenime, yra sunku tikėti, kad kada nors vėliau ši kontrolė bus paprastai atgauta. Jos tampa pasyvios, susitaikančios ir paklūstančios. Ar moters bejėgiškumas atsispindi per ŠJT užsiėmimus? Kaip tai pasireiškia?

Taip, atsispindi. Jos stengiasi būti geros, įtikti, patikti, viską paklusniai ir gerai atlikti, „sutvarkyti“, atsakyti; nuolatos nukreipia dėmesį nuo savęs į terapeutą. Jei kas nors nepatinka - nepasako. Kartoja, kad žino ką turi daryti, kaip mąstyti, elgtis, tik, deja, nesigauna.. Tuo pačiu, lygiagrečiai juntamas neišreikštas pyktis, kurio išraiška neretai kraštutinė: reaktyvi, destruktyvi reakcija ir elgesys arba pasyvi agresija, kuri nukreipta į save ir po to – į kitus. Šokio-judesio terapijos užsiėmimuose naudojame daug metodų kaip atspindėti šias moteris, pakviesti po truputį pajusti save, išreikšti, tyrinėjant mokomasi atpažinti, įvardinti ir tinkamai išreikšti savo jausmus, pasakyti „ne“, pamatyti, kokie klaidingi įsitikinimai veikia jų gyvenimus. Svarbiausia, kad visa tai daroma palaikančiame, saugiame, auginančiame tarpusavio ryšyje. Būtent šis ryšys padeda įvykti pokyčiams ir gyti.

Jūsų, kaip profesionalės, palinkėjimas moterims patiriančioms smurtą?

Norisi palinkėti, kad aplink šias moteris rastųsi kuo daugiau sąmoningų žmonių, kurie geba užmegzti sveiką tarpusavio ryšį ir nukreipti, palydėti pas specialistus. Nes jų joms labai reikia. Smurtas yra trauminė patirtis ir dirbti turėtų visa komanda specialistų. Visgi, jei šios moterys lieka vienos savo kančiose, viliuosi, kad jų gyvybiniai kūno instinktai padės rasti būdus kaip išgyventi, nors, deja, tai greičiausiai nebus kokybiškas gyvenimas. Todėl kviečiu išdrįsti kreiptis pagalbos ir prisiimti atsakomybę už savo gijimą. Apsilankykite internetiniame puslapyje www.bukstipri.lt, jame rasite išsamią informaciją apie visas smurto rūšis, smurto ratą, kur kreiptis pagalbos ir daug kitos naudingos informacijos.

Rasą Birietę kalbino Vigita Rakauskienė