Apie terapijos (ne)malonumą

Dažnai tenka užduoti sau klausimą - ar terapija turi patikti? Vyksta pokyčio procesai, neriame į traumines patirtis, kvestionuojame įprastus ir patogius būdus būti, leidžiame iškilti jausmams, kuriuos sėkmingai slopinome. Kaip visa tai gali patikti?!

Neretai pirma šokio-judesio terapijos sesija visgi yra pasitinkama pozityvia refleksija ir džiugesiu, netgi švelnia euforija. Imu savęs klausti, ar tikrai taip ir turi būti? Ar parodžiau tą šokio-judesio terapijos veidą, kuris gydo, o ne tą, kuris pataikauja ir sėja iliuziją apie rožinį ir pūkuotą gyvenimą?

Bandau kastis iki džiaugsmo priežasties ir suvokiu, kad mano siūlomas būdas komunikuoti apie tai, kas svarbu ir jautru, dažnai žmonėms yra labai labai naujas. Galbūt tai tas retas atvejis, kai jie skyrė didesnį ir atidesnį dėmesį savo kūno impulsams, laikysenai, pojūčiams. Be to, jie išplėtė savo kūnus į judėjimą, kuris kasdienoje retai praktikuojamas - tai padarė savo tempu ir savo pasirinktu būdu.

Galbūt paėjėjome dar visai nedaug, bet paėjėjome. Leidome sau atsistoti iš tos pozicijos, kuri siejasi su protaujančiu kalbėtoju, į tą poziciją, kuri siejasi su patiriančiu judėtoju. Ir šiame žingsnyje įvyko kažkas drąsaus ir dėl to kažkas labai džiaugsmingo.