Natalija apie patirtį Naujininkų pabėgėlių stovykloje: "Mano širdis dainavo, išvydus tokius „vaikiškus“ vaikus"

- Natalija, projekte „Šokio ir judesio edukacijos pabėgėliams“ vedei užsiėmimus įvairių tautybių vaikams. Galbūt pameni pirmą įspūdį, įžengus į Naujininkų pabėgėlių stovyklą ir sutikus būrį vaikų?

Naujos pažinties laukimas visada jaudina. Taigi, važiavau, jausdama širdyje jauduliuką. Mus svetingai pasitiko ir stovyklos darbuotojai, ir vaikai – jauduliukas ištirpo po mus belaukiusių vaikų širdžių šiluma. Kai su kolege Jelena įžengėme į mums paruoštą salę, iš karto atkreipiau dėmesį, kokia ji didelė. Ir joje laksto apie 12 vaikų – visi guvūs, energingi, nenustygstantys vietoje. Taigi, pirma mintis buvo apie tai, kad salėje reikia apibrėžti judesiui skirtą erdvę, kad galėtume vaikučius suvaldyti. Padalinome salę perpus kolegės turima virve, uždarėmė duris, prieš tai pakviesdamos vėlavusius prisijungti, ir susirinkę į ratą susitarėme dėl pagrindinių taisyklių: galima nedaryti tų pratimų, kurių nenori daryti, elgtis draugiškai, pasistengti nepertraukinėti kalbančiojo. Taip gimė erdvės fizinės ribos ir užsiėmimo socialinės ribos. Jos iš karto įnešė aiškumo ir, atitinkamai, saugumo. Užsiėmimas prasidėjo…

Keliaujant toliau savo pirmų įspūdžių pėdsakais, mane pakerėjo didžiulis vaikų noras bendrauti, dalintis įspūdžiais, įtraukti į savo veiklą. Jiems labai svarbu buvo pristatyti mums savo žaidimus, parodyti, ką moka, įsitikinti, kad mes dalyvausime veikloje kartu. Žiūrint į mažus užsiėmimų dalyvius į galvą atėjo gyvsidabrio metaforą. Tik matai vienoje vietoje 9-metę mergaitę – štai ji jau įsikūrė ant kėdės prie priešingos sienos; tik prasižiojai atsakyti į užduotą klausimą – o tavo pašnekovo mintys jau kitur, ir jis dar tris klausimus spėjo užduoti.

Mergaitės mūsų atėjimui ruošėsi, repetavo šokius ir labai norėjo mums juos parodyti. Na, kaip atsakysi? Buvo tikrai daug „draivo“. Berniukai, kaip man pasirodė, išgyveno interesų konfliktą: kniedintį norą prisijungti ir atbaidantį juos drovumą judėti muzikos ritmu. Jiems labiau patiko pratimai, nukreipti į kūno valdymą, ne tokie „šokantys“.

- Būtų smalsu išgirsti, kaip atrodė jūsų užsiėmimai? Ar šokis ir judesys atrodė tinkamas įrankis užmegzti ryšį su vaikais?

Užsiėmimai atrodė linksmai, žaismingai ir aktyviai. Mūsų dažniausi lankytojai – vaikai iki 12 metų amžiaus, ir jie turi be galo daug energijos! Vesdama užsiėmimus, jaučiausi it supuoklėse: derinau pastangas sekti paskui vaikų poreikius, impulsus, besivystančias bendravimo situacijas ir kartu išlaikyti idėjas, kurios atrodė galinčios būti naudingos vaikams, bei užsiėmimo struktūrą. Ko gero, toks buvimas yra įprastas su vaikais: svarbu atliepti jų poreikius ir išlaikyti ritmą, taisykles, sveiką hierarchiją.

Atkreipiau dėmesį, kad mūsų užsiėmimus lankantiems vaikams ypatingai svarbu buvo būti pamatytiems, išreikšti savo unikalumą ir tuo pačiu pritapti prie kitų. Šiam tikslui labai tiko pratimai, susiję su judesių demonstravimu ir mėgdžiojimu ar atkartojimu: „Veidrodis“, bendras šokis su lyderiu priešaky (panašus į mūsų „Jurgelį – meistrelį“), „Sugedęs telefonas“, adaptuotas judesiui, ir kt. Galiu drąsiai ir užtikrintai teigti, kad šokis ir judesys yra nuostabus įrankis ryšiui su vaikais užmegzti, nes:

• lengvai leidžia keistis vaidmenimis,

• judesys yra labai vizualus, aiškiai suprantamas,

• muzika puikiai mažina situacijos rimtumą, įneša lengvo, neįpareigojančio žaidybinio elemento.

- Tavo manymu, kokia šokio edukacijų svarba pabėgėlių stovyklose gyvenantiems vaikams?

Vaikų elgesys stovykloje dažnai sukeldavo chaotiškumo įspūdį. Tai turi savo žavesio, kol neilgai pabūni šiame chaose, tačiau priverčia susimąstyti: ar tai nėra išgyventų stresinių įvykių pasekmė? Šokio edukacijos, mokindamos vaikus keisti judėjimo ritmą, tempą, priklausomai nuo muzikos, gali padėti iš paprasto chaoso pereiti į subalansuotą arba organizuotą chaosą. Tai yra, padėti užauginti tokią vidinę dalį, kuri padėtų susilėtinti, sąmoningai likti prie vienos veiklos arba persijungti prie kitos, o pačios veiklos gali būti labai įvairios – ir aktyvios, energingos, ir ramios.

Manau, labai svarbu suteikti stovykloje gyvenantiems vaikams paprastus ir efektyvius nusiraminimo įgūdžius: reguliuojant kvėpavimą, atliekant nesudėtingus fizinius pratimus, naudojant meditaciją ir vaizduotę. Nors užsiėmimų metu koncentruojamės į resursus, neliečiame skaudžių temų, bet tokių pratimų metu organizuodami perėjimus tarp atskirų užsiėmimo dalių, padedam vaikams juos išmokti ir galim kartu padiskutuoti, kur galima naudoti tokius pratimus kasdieniame gyvenime.

Į mūsų susitikimus kelis kartus užsuko ir paaugliai. Tačiau greit pabėgo, susidrovėję buvimo su „mažiais“. Pamatę, kad kambary zuja vaikai, jie patyrė nusivylimą: „Aaa, čia kažkas mažiukams...“ . Tikrai, kai tau 14, tau rūpi kitokie klausimai, nei kaimynui, kuriam 8. Jei būtų galima organizuoti šokio-judesio užsiėmimų ciklą būtent paaugliams, manau, kad tai būtų išties svarbu ir naudinga.

Galų gale, bet koks organizuotas užsiėmimas leidžia vaikų mamoms valandai atsikvėpti ir skirti laiką sau ar buičiai.

- Esi šokio-judesio ir kūno terapeutė, taip pat psichologė. Galbūt užsiėmimų metu pastebėjai vaikų, gyvenančių pabėgėlių stovyklose, emocinę būseną? Kokių poreikių šie vaikai turi, kuriuos gali atliepti tavo siūlomos judesio praktikos?

Atkreipia dėmesį vaikų psichikos lankstumas ir savigydos potencialas. Atsidūrę stabilioje, saugioje aplinkoje, jie greitai pradėjo tęsti savo įprastą vaikų gyvenimą: užmezga ir nutraukia draugystes, žaidžia žaidimus, graužia mokslus, nepasidalina žaislais, atstovauja berniukų ar mergaičių „stovyklai“… Įprastam gyvenimui būdinga įprasta veikla padeda susigrąžinti realybės, taikios rutinos pojūtį. Neapleisti įprastų darbų – vienas iš pripažintų streso įveikos būdų. Panašiu požiūriu vadovavosi ir logoterapeutas V. Franklis, kalėdamas koncentracinėje stovykloje. Ieškodamas prasmės beprasmiškoje ir beviltiškoje situacijoje (mums savo atradimus paliko knygoje „Žmogus ieško prasmės“), V. Franklis užčiuopia kelią: daryk tai, ką moki daryti gerai, nenustok tai daręs. Tokiu būdu gali padėti pats sau ir aplinkiniams. Vaikams dažnai tai gaunasi natūraliai. Tą pamačiau ir Naujininkų pabėgėlių stovykloje. Mano širdis dainavo, išvydus tokius „vaikiškus“ vaikus.

Kita vertus, pastebėjau mūsų mažų dalyvių jautrumą – bet koks neatsargus bendraamžių žodis ar pajuokavimas galėjo paskatinti juos palikti užsiėmimų patalpą. Ne, jie neišbėgdavo su ašaromis (vis dėlto, mes susitarėme būti draugiškais, ir vaikai stengėsi laikytis susitarimų). Paprastai pasitraukdavo su bravūriškais pasakymais: „Ai, nebenoriu čia būti!“, „Eisiu pažaisti“ ir pan. Kas tai – pastangos apsaugoti save ir neprisirišti, kad ne taip skaudėtų, jei neteksi (o šie vaikai žino, kas yra netektis: namų, draugų, giminių, naminių gyvūnų, įprasto gyvenimo, saugumo…), o gal ribotas gebėjimas išbūti ir išlaikyti dėmesį ties veikla ir ryšiu? Kas padeda ir trukdo gebėjimui išbūti? Apie ką yra tas „jautrus jautrumas“? Tam, kad atsakytume į šiuos klausimus ir/ar iškeltume tikslus, reikia ilgesnio buvimo šalia šių vaikų. Tikiu, kad dėmesingos tėvų, stovyklos darbuotojų ir mokyklų specialistų akys padės pastebėti svarbius signalus ir laiku suteikti papildomą pagalbą, jei jos reikės.

- Kaip manai, kokių savybių reikia terapeutui arba edukacijų vedėjui dirbant su šia pažeidžiama grupe?

Tikėjimo kito žmogaus (nesvarbu, kokio jis amžiaus) resursais;

Gero įsižeminimo ir vidinio stabilumo;

Pasiruošimo, kad 80 procentų užsiėmimo klostysis ne pagal sumanymą, gebėjimo improvizuoti ir atliepti;

Gebėjimo išlaikyti 20 procentų numatyto plano;

Kantrybės ir jautrumo, pastabumo tam, kas vyskta su vaikais.

- Kokiais trimis žodžiais apibūdintum patirtį Naujininkų pabėgėlių stovykloje?

Brangu, energingai, nuoširdu.

Nataliją kalbino Ugnė Sasnauskaitė

Projektą finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė