Matomumas, gyvybingumas ir vizija: EADMT2025 konferencijos atidarymo kalba

Dalinamės European Association Dance Movement Therapy - EADMT konferencijos "Visibility, Vitality and Vision of Dance Movement therapy. Embodied Knowing in an Unpredictable World" atidaryme skambėjusia Lietuvos šokio-judesio terapijos asociacijos pirmininkės Ugnės Sasnauskaitės kalba lietuvių ir anglų kalbomis.

"Paskutinį kartą prieš didelę masę žmonių viešai kalbėjau prieš kiek daugiau nei metus, po PRIDE eitynių atsiimdama Lietuvos šokio-judesio terapijos asociacijai skirtą apdovanojimą už projektą, į terapines sesijas įtraukusį LGBT+ jaunuolius iš nedidelio miestelio. Didžiulėje švieslentėje, šalia mano iš jaudulio raustančio veido, mirgėjo žodžiai – Lietuvos šokio-judesio terapijos asocacija. Tai turbūt labiausiai neįtikėtinas kontekstas Lietuvoje, kuriame galėjo suskambėti mūsų asociacijos pavadinimas. Tada maniau, kad tai kiek „per daug“, „per garsu“, „netinkama vieta“. Bet šiandien, kai mąstau apie matomumą, vieną iš šios konferencijos raktinių žodžių, mąstau būtent apie tai – kaip mes galime nunešti šią profesiją į erdves, kuriose apie mus išties nėra girdėję, kur nei šokio, nei bet kokios formos terapijos niekada nebuvo, kur finansinės galimybės ar socialinė padėtis net neleido apie emocinę pagalbą pagalvoti, o juolab ja pasinaudoti? Kaip matomumas gali tapti ne tik sinonimas marketingui, bet labiau sinonimas aiškumui, kas mes esame ir kuo mes galime būti naudingi?

Gyvybingumas – antrasis šios konferencijos ramstis – man yra pirmiausia apie tai, kad nei viena kalba, pranešimas, užsiėmimas, filmas, pasirodymas šį savaitgalį nėra ChatGPT produktai, kad nei viena terapinė sesija, kurią vedame, nėra išdirbtas šablonas, kad nei vienas gestas ar judesys nėra atkartotas veiksmas. Tai – gyvas, žmogiškai netobulas procesas. Nors skamba kaip savaime suprantamas dalykas, pažvelgus į pasaulines tendencijas ir darbų organizavimo kismą, mes esame privilegijuoti būti gyvą ryšį puoselėjančios profesijos atstovai.

Ir galiausiai – vizija. Sunku mąstyti apie „nenuspėjamą pasaulį“ abstrakčiai ir neutraliai, kai visai netoliese vyksta konkretūs kariniai veiksmai, žudantys ne tik žmonių gyvybingumą, bet ir gyvybes. Net šiuo metu už sienos, Baltarusijoje, rengiamos karinės pratybos. Galbūt po trijų metų mes susitiksime dar labiau įsibėgėjusio karo kontekste, o galbūt drauge tvarstysimės šiandienos žaizdas.

Taip, mes buriamės čia ir džiaugiamės vieni kitais, gatvėse savo asmeninių pergalių siekia maratono bėgikai, vyksta miesto šventės – taip puoselėjamas gyvybingumas kaip protesto mirčiai išraiška. Linkiu sau ir visiems puoselėti tą gyvybingumą ir toliau, ieškoti kelių, kaip padėti jį puoselėti kitiems, ir nepamiršti tų, kuriems pati gyvybė jau yra privilegija."

'The last time I spoke publicly in front of a large audience was a little over a year ago, after the PRIDE parade in Vilnius, when on the huge stage I accepted an award on behalf of the Lithuanian Dance Movement Therapy Association for a project that offered therapy sessions for LGBT+ youth from a small town. On the massive screen, right next to my blushing face, the name of our association was flashing. It was probably the most unbelievable context in Lithuania where the name of our association could have been presented. At the time, I thought it was somewhat “too much,” “too loud,” “the wrong place.” But today, when I think about visibility—one of the key words of this conference—I think precisely about that: how can we bring this profession into spaces where people have truly never heard of us, where neither dance nor any form of therapy has ever been present, where financial means or social status have never even allowed the thought of emotional support, let alone the use of it? How can visibility become not just a synonym for marketing, but more of a synonym for clarity—about who we are and how we can be of help?

Vitality—the second pillar of this conference—for me is, first and foremost, about the fact that not a single speech, presentation, workshop, film, or performance this weekend is a product of ChatGPT, that no therapeutic session that we lead is a predesigned template, that no gesture or movement is a repeated action. It is a living, humanly imperfect process. Although this may sound self-evident, when we look at global trends and the changes in how work is organized across different fields, we are privileged to belong to a profession that nurtures live human connection.

And finally—vision. It is difficult to think in an abstract and politically neutral way about an “unpredictable world” when, so close to us, very real military actions are taking place—killing not only human vitality but human lives. Even now, just across the border in Belarus, military exercises are being held. Perhaps in three years we will meet again in the context of an even more escalated war, or perhaps we will be healing today’s wounds together.

Yes, we gather here and enjoy each other‘s company, marathon runners are chasing personal victories in the streets, city festivals are taking place—this is how vitality is nurtured as an expression of protest against death. I wish for myself and for all of us to continue nurturing this vitality, to look for ways to help others nurture it, and not to forget those for whom even being alive is already a privilege.'