Aistė apie patirtį Atgajos specialiojoje mokykloje: "Priėmimas, priklausymo jausmas įgalina žmogų"

- Aiste, projekte „Šokio edukacijos negalią turintiems vaikams, jų mokytojams ir tėvams / globėjams / rūpintojams“ vedei užsiėmimus įvairaus amžiaus mokiniams. Galbūt pameni pirmą įspūdį, įžengus į Atgajos specialiąją mokyklą ir sutikus būrį vaikų?

Pamenu, kad pirmą kartą ilgai neradom pro kur įeiti: pagrindinės durys rodos buvo užrakintos, ieškojom kitų... Dabar galvojant tai net kažkiek simboliška atrodo. Kai atėjo vaikai, su kuriais turėjome dirbti, jie buvo su viena ar keliomis padėjėjomis, kurios rūpinosi, kad vaikai darytų, ką reikia, ir nedarytų, ko nereikia. Mes atėjome su intencija ne išmokyti šokio, o kviesti pajudėti taip, kaip vaikui norisi, atrasti savo judesį ir per jį išreikšti save. Judėjimas laisvai, be nustatytų šokio judesių, kuriuos reikia išmokti – didelis pokytis ne tik vaikams, bet ir padėjėjoms. Buvo įdomu drauge ieškoti kūrybiško, laisvo judėjimo, po truputį išeinant iš „reikia“ režimo, atrandant naujų būdų pamatyti vaiką.

- Būtų smalsu išgirsti, kaip atrodė jūsų užsiėmimai? Ar šokis ir judesys atrodė tinkamas įrankis užmegzti ryšį su vaikais?

Taip, labai tinkamas, nes jam nereikia kalbos, kuri kai kuriems vaikams yra neįveikiamas iššūkis. Tuo tarpu vienokius ar kitokius judesius darome visi, todėl ir ryšį užmegzti per judesį neretai būna paprasčiau, ypač su vaikais. Užsiėmimų metu siūlėme įvairias judesines užduotis, kurias gali atlikti visi, nepriklausomai nuo jų gebėjimų. Eigoje prisitaikydavome: kartais daugiau aiškindavome ar rodydavome, o kartais šiek tiek modifikuodavome. Jei matėme, kad vaikai mėgaujasi užduotimi, pasilikdavome ties ja ilgesnį laiką, o jei nelabai ir papildomi aiškinimai ar rodymai nelabai padeda, pareidavome prie kitos. Vaikų klasės buvo labai skirtingos: jei su viena grupe sėkmingai sukūrėm ir sušokom visą šokį, tai kitoje ši veikla kur kas greičiau užleido vietą kitoms: žaidimui su skarelėmis, plunksnelėmis ir panašiai.

- Tavo manymu, kokia šokio edukacijų svarba negalią turintiems vaikams? Kokių poreikių šie vaikai turi, kuriuos gali atliepti tavo siūlomos judesio praktikos?

Vaikai užsiėmimų metu yra pamatyti ir priimti tokie, kokie yra, nereikalaujant iš jų daugiau nei jie gali šiuo momentu. Tai galbūt skamba labai paprastai, bet iš tiesų tai yra labai daug. Priėmimas, priklausymo jausmas įgalina žmogų. Ne veltui ir A. H. Maslow poreikių hierarchijoje jis stovi pirmiau už bet kokias savęs realizacijas ir net pirmiau už savigarbą. Šis poreikis seka iškart po saugumo. Priėmimo jausmas, beje, ir tą saugumo jausmą sustiprina. Nors truputis streso gali padėti išmokti naujų dalykų, chroniškas stresas, kai žmogus nesijaučia saugus tam tikroje aplinkoje, trukdo išmokti kažko naujo. Todėl priėmimo ir saugumo jausmo didinimas gali turėti teigiamos įtakos mokymosi rezultatams.

Be to, vaikai turi galimybę save išreikšti be žodžių – tai gali būti ypač svarbu nekalbantiems vaikams. Galiausiai,  judesys pats savaime yra naudingas tiek kūnui, tiek smegenų veiklai.

- Kaip manai, kokių savybių reikia terapeutui arba edukacijų vedėjui dirbant su šia pažeidžiama grupe?

Atjautos kitam. Gebėjimo iš tiesų matyti ir girdėti, kas vyksta, ir priimti taip, kaip yra. Mokėti ir nebijoti improvizuoti, iškylančiuose sunkumuose matyti naujas galimybes. Jei tai judesio ar šokio terapeutas – dar ir gerai jaustis judesyje ir mylėti jį.

- Kokiais trimis žodžiais apibūdintum patirtį Atgajos specialiojoje mokykloje?

Įvairialypė praturtinanti patirtis.

Aistę kalbino Ugnė Sasnauskaitė

Projektą finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė

Nuotraukos autorė - Kristina Jasudaitė